Kaip mūsų protas susijęs su mūsų kančiomis
Ir kaip pats protas gali padėti išgyti?
1778 metais daktaras Anton Mesmer atvyko į Paryžių. Čia jis atidarė savo kabinetą, kuriame norėjo padėti žmonėms išgyti. Tik jo gydymo metodai buvo susiję daugiau su teatrališkumu ir vaidyba nei su konkrečių vaistų naudojimu.
Jis vilkėdavo purpurinį apsiaustą, kuris turėjo atspindėti jo ypatingas gydomąsias galias, o jo kabinetas, kuriame rinkdavosi jo pacientai, buvo išpuoštas dangaus kūnų simboliais. Kambaryje girdėdavosi stiklo armonikos muzika, o kambario centre stovėjo ąžuolinis kubilas su įmagnetizuotu vandeniu.
Šis kubilas turėjo išsikišusius metalinius „magnetus“, kuriuos pacientai dėdavo tose vietose, kurias jie norėjo pagydyti. Aplinkui susėdusius žmones Anton Mesmer sujungdavo virve ir pradėdavo savo neįtikėtiną šou.
„Gydytojas“ ir jo asistentai, skambant hipnotizuojančiai stiklo muzikai, atlikdavo įvairius gestus ir judesius aplinkui susirinkusius ligonius.
Magnetai, pritaisyti išsikišusių metalų galuose turėjo išvalyti organizmą nuo įvairių trikdžių, kurie žmonėms sukeldavo ligas.
Šio spektaklio eigoje, pacientai staiga pradėdavo kosėti vandeniu, garsiai juoktis ar verkti, šaukti ir visaip kitaip reikšti emocijas, nukeliaudavo į transą, kol galiausiai tai pavirsdavo į visišką chaosą.
Kai kurie Mesmero pacientai iš tiesų pasijausdavo geriau. Ir jo teorija buvo tokia: visuose organizmuose yra skystis, vadinamas magnetisme animal arba gyvūnų magnetizmas, kurį galima valdyti įvairiais judesiais ir specialiais instrumentais.
Jo manymu, būtent gyvūnų magnetizmas ir yra atsakingas už daugumą ligų, kuriomis mes sergame. Ypač nervinių.
Vienas jo pasekėjas, garsus Prancūzų aristokratas, vardu Marquis de La Fayette nukeliavo į Ameriką skleisti šios magnetisme animal teorijos ir jos teikiamos stebuklingos naudos bei gydomųjų savybių.
Jeigu skaitydami šią istoriją pagalvojote, kad tai visiška nesąmone, ir kad „net ir durniui“ aišku, kad jie - apsimetėliai, tuomet jūs tikrai turite panašumų su Ben Franklin. Taip, tuo pačiu Benu Franklinu.
Ben Franklin buvo iškviestas Prancūzijos karaliaus, kuris jo paprašė atlikti tyrimą dėl Mesmer ir jo naudojamos gyvūnų magnetizmo technikos. Jis norėjo išsiaiškinti: ar iš tiesų tai yra galingas vaistas, o gal tai tik apgaulė?
Ši istorija ir šis tyrimas yra ypatingas tuo, kad tai buvo pirmasis tyrimas pasaulio istorijoje, kuris turėjo placebo grupę.
Šiandien placebas yra naudojamas norint ištirti tam tikrų vaistų poveikį: jeigu vaistas yra stipresnis ir turi didesnį matomą efektą prieš placebo efektą, jis vadinamas efektyviu.
Taip pat tokiu būdu galima išsiaiškinti ir daugybės mitybos, dietų, sporto programų, papildų efektyvumą.
Anton Mesmer tyrime dalyviai buvo įtikinti, kad yra magnetizuojami, kai iš tiesų nebuvo ir priešingai – jie buvo magnetizuojami, kai to net nežinojo. Tyrimo rezultatai buvo tokie, kokių ir tikėjosi Mesmero kritikai: jie privertė šį žmogų pasijausti tikru šarlatanu.
Viena moteris tyrimo metu prasitarė, jog yra labai imli magnetizmui. Jie atvedė ją į kambarį, užrišo akis ir vienas iš tyrėjų atliko apsimestinį magnetizmo seansą. Jis nieko nedarė. Tačiau visų nuostabai, moteris pradėjo jausti magnetines iškrovas.
Buvo atliktas ir priešingas eksperimentas: vienas iš tyrėjų atliko tikrą magnetizmo spektaklį, su visais mostais ir gestais, tik moteris, kuri patyrė tai – buvo užrištomis akimis ir nematė to, kas vyksta. Po viso pasirodymo, ji nejautė jokių pokyčių, nors atliktas magnetizmo seansas buvo tikras.
Tyrėjai padarė paprastą išvadą: pats gyvūnų magnetizmas neturi nieko bendro su gydymu. Gydo ne pats magnetizmas, o žmogaus tikėjimas ir ryšys su gydytoju, kuris atlieka spektaklį.
Būsimas JAV prezidentas John Adams sakė, kad toks tyrimas ir pažeminimas šių apsimetėlių turėtų sutvarkyti plintančią šarlatanų ir mesmoristų problemą. Jis tikėjosi, kad daugiau niekas to nedarys.
Iš tiesų, kritikai sakė, kad gyvūnų magnetizmas – visiškai nereikalingas dalykas, kad jis neteikia jokios naudos. Tik tam tikra prasme jie klydo.
Taip, pats „magnetisme animal“ tikrai yra visiška nesąmonė, tačiau kai kurios Anton Mesmer technikos – veikia.
Patys veiksmai čia neturi nieko bendro su gydymu. Pilvo spaudinėjimas, magnetinės lazdelės, mostai, gestai, muzika padeda dėl paties dramatizmo, kuris yra sukuriamas kabinete: žmogus patikti tuo, kad jis yra gydomas, jo vaizduotė jį gydo.
Nors tais laikais buvo tikima, kad gydyti gali tik vaistai, kitaip tariant išgydyti žmogų galima tik fiziniais būdais, ne psichologiniais, vis tik po šio tyrimo buvo pastebėta, kad gydyti gali ne tik tabletės, kurias išrašo daktaras, bet ir pats daktaro buvimas su pacientu.
Vienas iš žmonių, tikėjusių, kad placebas, žmogaus tikėjimas ir vaizduotė gali padėti išgyti buvo Benjamin Rush. Jis buvo gerbiamas daktaras, kuris suprato, kokią galią gali turėti buvimas su pacientu. To jis mokė ir savo studentus.
Net ir šiandien, po daugiau nei 200 metų, ši problema – placebo ar ne placebo, štai kur klausimas – vis dar gyvuoja mūsų visuomenėje.
Ar moralu yra gydyti žmogų cukraus tabletėmis? Net jeigu jis pagyja? Ar moralu yra sakyti, kad žmogui sekasi mesti svorį geriau nei iš tiesų, net jeigu tai jam padeda laikytis dietos?
Placebo galią galima pastebėti ir kasdieniame gyvenime. Tam nereikia mokslo. Paprasčiausias ir visiems žinomas pavyzdys – valstybinės ir privačios poliklinikos. Valstybinėse poliklinikose žmonės juda vienas po kito, kiekvienam žmogui tėra skiriamos 2, geriausiu atveju 5 minutės dėmesio.
Iš ten dauguma išeina nepatenkinti, nusivylę, kartais dar labiau sergantys net ir gavę vaistus, kurių jiems reikėjo. Apsilankę privačiose poliklinikose, žmonės jaučiasi saugiau, jie net gyja greičiau, jie jaučiasi žvalesni, noriai lankosi pas įvairius gydytojus. Žinoma, jei turi tam lėšų.
Koks skirtumas tarp šių dviejų įstaigų?
Dėmesys, skiriamas pacientui.
Kodėl žmonių nugaros skausmai sumažėja apsilankius pas masažistą, nors pats masažas neturi nieko bendro su tiesioginiu skausmo gydymu? Todėl, kad žmonės pasijaučia reikalingi. Tai ne tas pats, kas sėdėti laukiamajame, kuriame pilna sergančių žmonių ir laukti savo eilės pas chirurgą, kuris tiesiog patars gulėti, o gal netgi nepatars nieko, nes tu – sveikas?
Kodėl žmonės geriau jaučiasi išėję iš kirpyklų? Žinoma, yra atsinaujinimo faktorius, bet kaip dėl nuoširdaus pokalbio tarp kirpėjo ir kliento?
2002 metais buvo atliktas vienas labai garsus tyrimas, kurio metu gydytojai išsiaiškino, jog artroskopinis osteoratrito gydymas neturi jokios naudos. Kitaip sakant, kelių operavimas nepadeda žmonių išgydyti nuo kelio kremzlės degeneracijos.
Daktaras Bruce Moseley ištyrė 180 pacientų, kuriems reikėjo šios operacijos. Be to, artroskopinės operacijos yra vienos populiariausių ir kone daugiausiai pinigų uždirbančios intervencijos.
Ar galite įsivaizduoti, kokį smūgį patyrė daktarai, sužinoję, jog ši operacija – iš tiesų nepadeda?
Taigi, 180 pacientų buvo suskirstyti į tris grupes: vieni jų gavo tikrą operaciją, kiti – buvo operuojami, tačiau gavo tik druskos tirpalo, o paskutinieji – negavo nieko.
Įdomu tai, kad visis dalyvavę žmonės žinojo, jog gali patekti į vieną iš išvardintų grupių. Dar įdomiau tai, kad visos grupės gavo narkozes ir tam tikra prasme buvo operuojamos. Pavyzdžiui, paskutinėje, placebo grupėje, žmonėms buvo padarytos skylės kelyje, tokios pačios, kurios daromos įprastos operacijos metu.
Negana to, kad tai atrodytų dar realiau, visos operacijos užtruko tiek pat laiko ir buvo suvaidintos identiškai.
Po dviejų metų visi tyrime dalyvavę žmonės buvo apklausti daktaro. Visi jie jautėsi vienodai: visiems buvo geriau po operacijos, negu prieš. Be to, jie netgi sakė, jog rekomenduotų šią operaciją draugams, kurie turi panašių problemų. Juokinga tai, kad jie nežinojo ar jie buvo placebo grupėje, ar ne. Juk skylės keliuose tai matėsi.
Kam tuomet atlikti operaciją, kuri nėra reikalinga?
Vieno berniuko mama Amerikoje buvo labai susirūpinusi dėl jo sveikatos: jo tėvui išvykus į karą, vaikas pradėjo jaustis siaubingus galvos skausmus. Sužinojusi apie placebo efektą, ji nukeliavo į vaistinę, sukeitė vaistus nuo galvos skausmo su cukrinėmis tabletėmis ir dave juos savo vaikui.
Panašiai kaip Anton Mesmer, mama sukūrė spektaklį: ji pasakojo, kad šio vaisto negalima vartoti labai daug ir kad po kiekvienos tabletės reikia palaukti apie 30 minučių, įsitikinti ar viskas gerai.
Jos nuostabai, berniukas jau po 20 minučių nebejausdavo jokio galvos skausmo. Nors valgė cukrų.
Gydymas ir pagalba žmonėms yra drama, tai ritualas, kurio poveikį esam pajautę visi ir mes tai žinom. Mes žinom, kad mieliau eitume pas gydytoją, kuris klauso. Mes žinom, kad rinktumėmės trenerį, kuris nesmerkia ir padeda. Mes žinom, kad tai padeda.
Tai vadinama Placebu.
2008 metais atliktame tyrime, mokslininkai norėjo išsiaiškinti, ar placebas tikrai veikia ir jeigu veikia – kaip stipriai?
Buvo atrinkti 262 žmonės, kurie sirgo dirgliosios žarnos sindromu. Šiandien manoma, kad ši liga yra stipriai susijusi su psichologija.
Šie 262 žmonės buvo suskirstyti į tris grupes: vienai grupei buvo liepta nieko nedaryti ir ši grupė vadinosi „laikas gydo“. Kita grupė gavo akupunktūros sesijas, o trečioji – gavo ir akupunktūrą, ir akupunktūristą, kuris mokėjo užduoti tinkamus klausimus, domėjosi paciento gyvenimu ir kasdienybe, klausė, kaip sekėsi darbe ir panašiai.
Tyrimo rezultatai buvo stulbinantys: kuo daugiau dėmesio gavo pacientas, tuo didesnis pasveikimo procentas. Tad paskutiniojoje grupėje išgijo net 60 procentų žmonių. Pasak šio tyrimo galima išskirti tris skirtingas placebo grupes:
- Laikas gydo (jokio placebo)
- Laikas gydo plius tam tikras gydymas (pavyzdžiui, masažas)
- Laikas gydo, plius tam tikras gydymas, plius malonus ir šiltas bendravimas bei dėmesys pacientui.
Taip, placebas gali gydyti ir yra naudingas. Tik yra keletas klausimų į kuriuos būtina atsakyti:
- Ar moralu yra „meluoti“ arba kitaip sakant, placebinti savo pacientą ar klientą, net jeigu jam tai padeda?
- Kada placebas peržengia ribas ir tampa pavojingu?
Pradėkime nuo pirmojo. Iš tiesų, pirmasis klausimas, savyje turi dar vieną klausimą: ar placebas veikia, jeigu žmogus žino, kad tai placebas?
Kitaip tariant, ar tikrai reikia meluoti?
Tas pats tyrėjas, kuris atliko tyrimą 2008 metais, nutarė patikrinti ir šią teoriją.
2010 metais buvo atliktas tyrimas, pavadinimu „Placebo without Deception“ arba kitaip sakant, placebas be apgaulės. Jame dalyvavę žmonės buvo gydomi nuo to paties dirgliosios žarnos sindromo.
Tik jie žinojo, kad tabletės, kurios jiems buvo išrašytos – buvo grynas cukrus. Ar placebas gali gydyti, jeigu pacientai žino, kad tai – placebas?
Šis tyrimas buvo ypatingas ne tik tuo nuoširdumo aspektu, jo metu žmonės iš savo gydytojo gavo ypatingai daug dėmesio. Kita tiriamųjų grupė negavo jokio gydymo arba kitaip tariant, jiems buvo pasakyta, kad laikas gydo.
Bandymai truko tris savaites ir viena iš tyrime dalyvavusių moterų patekusi į placebo cukraus tablečių grupę, buvo baisiai nusivylusi: kaip man gali padėti vaistai, kurie iš tiesų nėra vaistai?
Tačiau jau ketvirtą dieną, po paskirto gydymo, ji pasijautė geriau. 10 metų trukę skausmai nustojo po keturių dienų vartojant cukraus tabletes. Tai patyrė dauguma atviro placebo grupės dalyviai. Jie sakė, kad per tris savaites išnyko visi skausmai ir simptomai susiję su dirgliosios žarnos sindromu. Jų gyvenimo kokybė pagerėjo dvigubai.
Panašūs tyrimai ir panašūs rezultatai buvo pastebėti ir su žmonėmis, kurie patyrė sunkius nugaros skausmus ar kentėjo nuo vėžio sukeltų skausmų ir nuovargio.
Neįtikėtina, tiesa?
Tačiau, kas iš tiesų padėjo šiems žmonės, kurie žinojo, jog nėra iš tiesų gydomi? Dėmesys. Dauguma pacientų apie daktarą Kaptchuk atsiliepė, kaip apie labai protingą, nuoširdų, dėmesingą žmogų. Jis mokėjo bendrauti ir žmonėms suteikti tai, ko jiems dažniausiai trūksta – artumo.
Labai įdomi yra kita placebo medalio pusė: kai kurie žmonės tampa basiai pikti dėl to, kad placebas padeda. Paradoksalu, ar ne? Viena moteris, po 2018 metų atlikto tyrimo, kuris placebo pagalba gydė chroninius nugaros skausmus, pasakė, jog gydymas tokiais metodais yra amoralus ir neetiškas. Ji paminėjo ir tai, kad chroninis skausmas nėra TIK jos galvoje, kad jis yra mediciniškai užfiksuotas, dokumentuotas ir tikras.
Daktaras Kaptchuk supranta iš kur atsiranda toks pasipiktinimas: žmonės, kurie pasveiksta dėl placebo pagalbos mano, kad viskas buvo tik jų galvoje, kad jie melavo, kad skausmas buvo išgalvotas ir susijęs tik su psichologija.
Tačiau tai nėra tiesa. Placebas NĖRA tik galvojimas, kad „aš pasveiksiu, kad man bus geriau“., nors tai gali būti dalis to. Placebas veikia todėl, kad žmogus iš tiesų yra gydomas, kad jam rodomas dėmesys, kad jis patiria lygiai tą patį gydymo procesą, kurį patirtų ir su aktyvią medžiagą turinčiais vaistais.
Placebas yra ritualas. Netgi sudėtingas ritualas, kuris talpina savyje daug dalių: nuoširdumas, dėmesys, rūpestis, išklausymas, tinkami klausimai, tinkami atsakymai. Jeigu reiktų pateikti savo nuomonę, tai, manau, kad placebas ir pagalba šiuo būdu nėra skirtas visiems.
Tu turi būti empatiškas iš prigimties, jeigu nori, kad placebas veiktų. Ar gali apsimesti tokiu? Galbūt. Bet ar tai turės tokį patį efektą – nemanau.
Kaip sukurti tokį santykį tarp savęs ir savo kliento? Arba savo giminių ar draugų, kuriems norime padėti? Kaip išnaudoti visą placebo teikiamą naudą? Šis klausimas yra labai sudėtingas ir platus. Tačiau galima išskirti keletą būdų, kurie gali padėti:
- Nuoširdus klausimas. Tai klausimas be jokios išankstinės ar prikišamos nuomonės žmonėms, kuriems norime padėti. Tai klausimas be išankstinio nusistatymo ar pasmerkimo.
- Rūpestis. Mums turi rūpėti tai, ką žmogus mums pasakoja. Dažniausiai patys žmonės iš tiesų žino, ką jiems skauda ir kur jiems reikia pagalbos
- Dėmesys. Mes turime suprasti savo klientus ir skirti jiems dėmesio. Daug dėmesio.
- Pasitikėjimas. Mes turime sukurti tokią aplinką, kurioje žmogus pasijaustų reikalingas ir išklausytas, ir saugus.
Tačiau prieikime prie kito klausimo: kada placebas tampa pavojingas?
Įsivaizduokime, kad kažkoks žmogus serga vėžiu. Tas pats žmogus skeptiškai žvelgia į mediciną ir į mokslą apskritai. Jis susiranda tokį „daktarą“, kuris jį gydo žolelėmis, eteriniais aliejais ar akupunktūra.
Įsivaizduokime, kad tas žmogus miršta, nes iš tiesų nebuvo gydomas. Nes vaistai ar metodai, kuriais jam buvo bandoma padėti neturėjo jokių veikliųjų medžiagų užmušti vėžiui. Galbūt jis būtų pasveikęs, jeigu būtų kreipęsis į tikrus gydytojus?
Tokiu atveju, placebas tampa pavojingas.
Mes turime atrasti ribą, tarp placebo, faktų ir mokslo. Placebas turėtų būti kaip pagalba pagerinti gydymą, bet ne visada TIK jis yra esminis vaistas ar metodas.
Pavyzdžiui, mes negalime sakyti žmogui, kad egzistuoja stebuklingos dietos ar kad detox (organizmą valančios dietos) yra veiksmingos, kai jos nėra. Placebas turi ir savo priešingą pusę: nocebas.
Nocebo efektas pasireiškia esamų simptomų pablogėjimu arba naujų nespecifinių simptomų atsiradimu, kai jiems nėra jokios aiškios priežasties. Tai gali nutikti tokiu atveju, jeigu mes išvardiname galimas komplikacijas, kai jų tikimybė labai maža.
Tai dažnai nutinka sporto salėje: žmonės turi tam tikrų įsitikinimų, tokių kaip: keliai negali išlįsti už pirštų pritūpimo metu ar kad keliant sunkų svorį, mes galime pažeisti savo nugarą. Tokios prognozės gali atbaidyti žmogų nuo tam tikrų veiklų, kurios iš tiesų nėra tokios pavojingos. Jis netgi gali pradėti jausti tuos skausmus, kuriuos jam prognozuoja:
1981 m. buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu sveikiems savanoriams ant galvų buvo uždėti elektrodai ir pasakyta, kad pro juos bus leidžiama elektros srovė, taigi, vėliau, tikėtina, gali skaudėti galvą. Po tyrimo dauguma dalyvių patvirtino, kad jiems išties skauda galvą. Tačiau įdomiausia yra tai, kad tyrimo metu jokia elektros srovė per elektrodus nebuvo paleista. Taigi, galvos skausmui atsirasti pakako lūkesčio, kad šis bus.
Placebas gali turėti neįtikėtiną galią. Jis gali padėti žmonėms keistis, kartais net išgyti nuo dešimtmečius trukusių skausmų. Tačiau tuo pačiu metu jis gali tapti ir nuodu – nocebu – kuris turės visiškai priešingą efektą.
Net ir naudodami placebą mes turime išlikti kritiški, mes negalime apgaudinėti žmonių tik tam, kad parduotume savo sukurtus produktus ar programas. Mes turime žmones lavinti ir mokyti juos teisingų dalykų, mitybos ir sporto pagrindų, kurie yra paremti mokslu ir faktais.
Tačiau tuo pačiu metu, žmogus nori ne tik sporto programos, ne tik pliko mitybos plano, jis nori dėmesio. Nuoširdaus pokalbio apie jo planus ir pasiekimus. Jis nori tikros pagalbos iš žmogaus, ne iš skaičių, kurie surašyti jo programoje. Jis nori būti išgirstas ir jaustis palaikomas, jokiais būdais ne nurašomas ar kitaip demotyvuojamas.
Žmogus nori jaustis reikalingas. Jis nori žinoti, kad juo tiki, kad jis tikrai pasikeis. Placebas tam tikra prasme yra žmogaus jau esamos motyvacijos ir noro keistis ar išgyti, sužadinimas. Tai toks ritualas, kuris gali padėti uždegti šviesą žmogaus akyse ir jį patį priversti ištarti: „aš noriu keistis, padėk man“
Nori Treniruotis su Milo Training?
Treniruojame tiek online, tiek gyvai!
Esate naujokas sporto salėje? Ar Galbūt pažengęs, bet nebžinote kaip dar galite tobulėti? Norite priaugti raumenų ar pagerinti pratimų atlikimo techniką, o gal daugiau sužinoti apie maistą? - Užpildykite trumpą anketą ir Milo komanda susisieks su Jumis arba tiesiog parašykite mums!
Kartu parinksime optimaliausią planą Jūsų tikslų link.
Jei konkrečiai žinote ko norite, galite išsirinkti vieną iš siūlomų paslaugų
Jūsų, Milo Training
"Pastovumas yra raktas"
