Placebas: kaip protas susijęs su mūsų skausmais ir gydymu?

Kaip mūsų protas susijęs su mūsų kančiomis

Ir kaip pats protas gali padėti išgyti?


1778 metais daktaras Anton Mesmer atvyko į Paryžių. Čia jis atidarė savo kabinetą, kuriame norėjo padėti žmonėms išgyti. Tik jo gydymo metodai buvo susiję daugiau su teatrališkumu ir vaidyba nei su konkrečių vaistų naudojimu.


Jis vilkėdavo purpurinį apsiaustą, kuris turėjo atspindėti jo ypatingas gydomąsias galias, o jo kabinetas, kuriame rinkdavosi jo pacientai, buvo išpuoštas dangaus kūnų simboliais. Kambaryje girdėdavosi stiklo armonikos muzika, o kambario centre stovėjo ąžuolinis kubilas su įmagnetizuotu vandeniu.



Šis kubilas turėjo išsikišusius metalinius „magnetus“, kuriuos pacientai dėdavo tose vietose, kurias jie norėjo pagydyti. Aplinkui susėdusius žmones Anton Mesmer sujungdavo virve ir pradėdavo savo neįtikėtiną šou.


„Gydytojas“ ir jo asistentai, skambant hipnotizuojančiai stiklo muzikai, atlikdavo įvairius gestus ir judesius aplinkui susirinkusius ligonius.


Magnetai, pritaisyti išsikišusių metalų galuose turėjo išvalyti organizmą nuo įvairių trikdžių, kurie žmonėms sukeldavo ligas.


Šio spektaklio eigoje, pacientai staiga pradėdavo kosėti vandeniu, garsiai juoktis ar verkti, šaukti ir visaip kitaip reikšti emocijas, nukeliaudavo į transą, kol galiausiai tai pavirsdavo į visišką chaosą.


Kai kurie Mesmero pacientai iš tiesų pasijausdavo geriau. Ir jo teorija buvo tokia: visuose organizmuose yra skystis, vadinamas magnetisme animal arba gyvūnų magnetizmas, kurį galima valdyti įvairiais judesiais ir specialiais instrumentais.


Jo manymu, būtent gyvūnų magnetizmas ir yra atsakingas už daugumą ligų, kuriomis mes sergame. Ypač nervinių.


Vienas jo pasekėjas, garsus Prancūzų aristokratas, vardu Marquis de La Fayette nukeliavo į Ameriką skleisti šios magnetisme animal teorijos ir jos teikiamos stebuklingos naudos bei gydomųjų savybių.


Jeigu skaitydami šią istoriją pagalvojote, kad tai visiška nesąmone, ir kad „net ir durniui“ aišku, kad jie - apsimetėliai, tuomet jūs tikrai turite panašumų su Ben Franklin. Taip, tuo pačiu Benu Franklinu.



Ben Franklin buvo iškviestas Prancūzijos karaliaus, kuris jo paprašė atlikti tyrimą dėl Mesmer ir jo naudojamos gyvūnų magnetizmo technikos. Jis norėjo išsiaiškinti: ar iš tiesų tai yra galingas vaistas, o gal tai tik apgaulė?


Ši istorija ir šis tyrimas yra ypatingas tuo, kad tai buvo pirmasis tyrimas pasaulio istorijoje, kuris turėjo placebo grupę.


Šiandien placebas yra naudojamas norint ištirti tam tikrų vaistų poveikį: jeigu vaistas yra stipresnis ir turi didesnį matomą efektą prieš placebo efektą, jis vadinamas efektyviu.


Taip pat tokiu būdu galima išsiaiškinti ir daugybės mitybos, dietų, sporto programų, papildų efektyvumą.


Anton Mesmer tyrime dalyviai buvo įtikinti, kad yra magnetizuojami, kai iš tiesų nebuvo ir priešingai – jie buvo magnetizuojami, kai to net nežinojo. Tyrimo rezultatai buvo tokie, kokių ir tikėjosi Mesmero kritikai: jie privertė šį žmogų pasijausti tikru šarlatanu.


Viena moteris tyrimo metu prasitarė, jog yra labai imli magnetizmui. Jie atvedė ją į kambarį, užrišo akis ir vienas iš tyrėjų atliko apsimestinį magnetizmo seansą. Jis nieko nedarė. Tačiau visų nuostabai, moteris pradėjo jausti magnetines iškrovas.


Buvo atliktas ir priešingas eksperimentas: vienas iš tyrėjų atliko tikrą magnetizmo spektaklį, su visais mostais ir gestais, tik moteris, kuri patyrė tai – buvo užrištomis akimis ir nematė to, kas vyksta. Po viso pasirodymo, ji nejautė jokių pokyčių, nors atliktas magnetizmo seansas buvo tikras.


Tyrėjai padarė paprastą išvadą: pats gyvūnų magnetizmas neturi nieko bendro su gydymu. Gydo ne pats magnetizmas, o žmogaus tikėjimas ir ryšys su gydytoju, kuris atlieka spektaklį.