Troškimai ir pagundos: kaip joms nepasiduoti ir nevalgyti to, ko nereikia?

Atnaujinta: 2020 m. gruodžio 6 d.


Jeigu mes apversime pasakymą: „Ką matau, tuo tikiu“ ir paversime jį „Kuo tikiu, tą matau“, tai bus puiki iliustracija to, kaip veikia troškimai ir pagundos.


Aš žiūriu į spurgą ir ten tik spurga. Tačiau, jeigu aš tikiu tuo, kad esu baisiai pavargęs, iškankintas streso ir nusipelnęs gauti atlygį, ta spurga virsta mano apdovanojimu. Aš valgau tą spurgą. Spurga tapo tuo, kuo tikiu: ramybe, pagalba, išsivadavimu...



O jeigu aš pasakyčiau sau: „negalima“, ar pasielgčiau tinkamai taip atsisakęs spurgos? Ar tai, kas vadinama valia ir savęs kontrole yra paprasčiausias žodis „NE“?


Iš tiesų, paviršiuje, tai gali atrodyti, kaip tinkamas išsigelbėjimas iš pagundos pančių: einu ir viską neigiu. Tačiau kaip kartą pastebėjo ir pats Froidas – visi užgožti troškimai galų gale grįžta su kaupu ir dar didesne jėga. Mes galime sakyti „NE“ bet tai nereiškia, kad pasąmonėje mes to nenorime.


Paradoksalu, tačiau valia tikrai nėra ir neturėtų būti pirmas ginklas, kurio griebiatės norėdami kažko atsisakyti arba kažką pradėti.


Lygiai taip pat kaip žmogus, kuris yra engiamas ir užgauliojamas darbe tyliai kenčia viduje, taip ir žmogus, kuris galvoja, jog valia – pagrindinis įrankis norint kažko atsisakyti. Tačiau tai tik dar didesni spąstai:


Vis dažniau kažko atsisakydami mes tik atitoliname tą silpnumo momentą, kada galėsime sau pasakyti: „na va, dabar tai galiu sau leisti“. Vis tik mes neturėtume sau nei kažko leisti, nei kažką drausti. Mes turime būti sąmoningi ir racionalūs. Naudodamiesi sąmoningumu ir racionalizuodami savo pasirinkimus, mes jausimės kaip nugalėtojai ir taip greičiau įtvirtinsime savo įpročius.


Norėdami įgauti daugiau kontrolės, mes turime treniruotis. Viena iš pagrindinių užduočių yra gebėti atskirti atlygį dabar ir čia (staigus dopaminas, dažniausiai lydi prie netinkamų, tačiau malonių sprendimų tą pačią akimirką) nuo atlygio vėliau, ateityje (uždelstas dopaminas, gebėjimas mėgautis procesu su mintimi, kad tai, ką pasirinksiu dabar nulems tai ar būsiu sveikas ir laimingas ateityje).


Tai susiję su tikslais: ilgalaikiai ir trumpalaikiai norai, ir su aplinka: aplinka pilna pagundų ir aplinka, kuri padeda judėti į priekį ir ugdytis tinkamus įpročius.


Deja, dauguma žmonių yra pririšti prie dabartinės aplinkos, kurios jie dažniausiai negali pakeisti: sunkus ir streso pilnas darbas, atsakomybės, draugai, kurie neturi tokių pačių tikslų, kaip tu, artimieji, kurie nesupranta, kodėl tu nori numesti svorio ar pradėjai sportuoti.


Tačiau net ir tokioje aplinkoje mes galime įgauti stiprybės išmokti tinkamai pasirinkti ir racionalizuoti savo pasirinkimus. Bet kaip tai padaryti? Kaip nesikliauti tik valia, kuri dažnai tokia apgaulinga ir išvengti nereikalingų arba žalingų pasirinkimų? Šiame straipsnyje aptarsime konkrečiai su maistu susijusias pagundas ir kaip jų išvengti.


Įpročio grandinė arba įpročio kilpa, kurią pasiskolinau iš James Clear (puikios knygos „Įpročio galia“ autorius) labai gerai iliustruoja tai, kaip įprotis prasideda ir pasibaigia. Žinodami, kaip galime dekonstruoti įprotį, mes galime imtis veiksmų: būti sąmoningi.



Numeris vienas: užuomina arba raktas


Bet koks įprotis prasideda nuo užuominos. Tai gali būti bet kas: vieta, mūsų biologinis laikrodis arba kažkas, kas jus supa fizinėje arba socialinėje aplinkoje. Aplinka iš tiesų yra vienas pagrindinių skatintojų veikti. Tai sudėtinga tema, bet trumpai tariant tai vadinama „pasirinkimo architektūra“ arba paprasčiau: ką matau, to noriu. Mes negalime valgyti to, ko nėra. Fiziškai, turiu omenyje.


O galbūt tiesiog pastebėjote, kad dažnai prisiperkate to, ko nereikia, vakarais valgote tai, ko nereiktų valgyti, o baruose ar restoranuose jums įtaką daro draugai ir smagi atmosfera.


Viename tyrime buvo pastebėta, jog paprasto vandens pardavimai valgykloje išaugo net 23% vien juos pastačius ten, kur žmogus visuomet praeina. Žmonės, dalyvavę tyrime nežinojo, jog atsirado daugiau vietų, kuriose galima įsigyti vandens. Jie tiesiog jo pirko daugiau. Nes jo buvo.


Ta spurga, kuri stovi ant stalo arba tas sausainių pakelis, kurį visada matai padėtą spintelėje yra raktas, užuomina, kuri tave verčia veikti.


Numeris du: troškimas


Tai tas vidinis jausmas, kuris verčia tave veikti arba atsakyti į