Kaip smegenys valdo mūsų alkį ?

Atnaujinta: 2020 m. gruodžio 13 d.


Niekam nėra paslaptis, jog laikytis dietos – nelengva. Vieni kaltina genetiką, kiti – aplinką, o štai dabar, nesenai atliktame tyrime buvo pastebėta, kad mūsų smegenys daro didelę įtaką mūsų alkio ir sotumo signalams. Kaip išnaudoti mąstymą savo naudai? Ko reiktų vengti, kas trukdo labiausiai ir kodėl mes linkę persivalgyti?


Valgymas yra kompleksiškas veiksmas, kuris priklauso nuo daugelio dalykų: vietos, paros meto, miego, prieš tai valgyto maisto, genetikos, aplinkinių žmonių, šeimos. Negana to, tai priklauso ir nuo to, kokia yra dabartinė mūsų psichologinė sveikata, kiek streso patiriame gyvenime, darbe ar šeimoje. Sudėtinga studijuoti tokį dalyką, kuris yra ypač individualus ir gali stipriai skirtis priklausomai nuo žmogaus ar net lyties. Apskritai, dietologija yra jaunas mokslas, kuris vis dar turi daug neatsakytų klausimų. Nors per pastaruosius dešimtmečius mokslininkams pavyko atrasti nemažai atsakymų. Vienas jų – kas vyksta mūsų smegenyse, kai mes esame alkani, ieškome maisto ar valgome - visi šie veiksniai turi didelę įtaką mūsų veiksmams ir pasirinkimams.







Mūsų smegenys kontroliuoja mūsų valgymo įpročius, ypač tai, kiek ir ko mums reiktų valgyti. Jeigu kalbant tiksliau, yra trys pagrindiniai ir tarpusavy susiję ciklai: alkio, maisto (su)vartojimo ir sotumo. Visi šie ciklai yra valdomi mūsų hormonų: leptino, grelino ir insulino. Taip pat mūsų „atlygio“ centrų , kaip dopamino, seratonino, opioidų.


Visas procesas prasideda nuo pirminio impulso: alkio arba maisto ieškojimo stadijos


Visą dieną nieko nevalgius, mūsų insulino lygis bus žemas, o štai grelino – alkio hormono – aukštas. Šiuo atveju įvairūs neuronai imasi darbo ir reaguoja į pakitusį hormonų lygį. Šie neuronai aptinka ir „skaičiuoja“ kiek mūsų kūne yra esamos energijos ir kiek jos trūksta. Iš principo, galime sakyti, kad tai veikia kaip yin-yang principas: jeigu organizmui trūksta energijos, neuronai siunčia signalus ir tai pajutę, mes einame ieškoti maisto. Jei organizmas turi pakankamai energijos – mes galime sėdėti sotūs ir ramūs. Neuronai kuria energijos balansą.


Neuronai, pavadinimu agouti-peptidas tampa labai aktyvūs tuo atveju, jeigu mūsų kūne trūksta energijos. Įdomu yra tai, kad būtent jie mus motyvuoja ieškoti maisto – todėl taip sunku nusėdėti vienoje vietoje, kai esame alkani. Mes kylame iš sofos, ieškome šaldytuvo, važiuojame į parduotuvę, kol randame tai, ko mums reikia. Tai paaiškina, kodėl dietos laikytis lengviau tada, kai užsiimame įvairia veikla – mūsų smegenys visados užimtos ir neturi laiko ieškoti ar signalizuoti apie maistą. Be to, alkis sukelia ir nemalonius jausmus: mes pasidarome pikti, nelaimingi, irzlūs ir nusitaikę tik į vieną tikslą – užpildančių produktų vartojimą. Tai paaiškina ir evoliucija – pajutę alkį, gyvūnai buvo sutverti jaustis motyvuoti ieškoti grobio, kitaip to nežinodami – mirtų iš bado.


Taip, radus maisto, baigiasi pirmasis ciklas – alkio.





Antrasis ciklas – maisto vartojimas. Tačiau, prieš tai aptarkime labai įdomų hormoną – leptiną.



Kas tas leptinas ir kodėl jis svarbus


Leptiną gamina riebalinės ląstelės: didelis kūno riebalų kiekis lemia didelį kiekį leptino ir atvirkščiai. Kitaip tariant, tai hormonas, kuris nepailsdamas tikrina mūsų energijos santaupas kūne ir praneša apie jos trūkumą arba perteklių. Jeigu kūno riebalų per daug - aukštas leptinas „sako“ smegenims, jog valgyti jau užteks. O štai jei per mažai - jis nori, jog eitumėt ieškoti maisto, kad neprarastumėt brangaus riebalinio sluoksnio. Iš esmės, leptinas reguliuoja mūsų kūno svorį ir stengiasi jį palaikyti optimalų: nei per daug didelį, nei per daug mažą. Tai paaiškina, kodėl taip sunku yra mesti svorį: mūsų kūnas signalizuoja, jog kažkas yra negerai, kūno santaupos mažėja - reikia ieškoti maisto. Sulėtėja medžiagų apykaita, mes pasidarome lėtesni, mažiau judame, tam, kad atgautume buvusį svorį. Jeigu svorį bandome auginti: padidėja ir mūsų aktyvumas, tam, kad kūnas sudegintų nereikalingas kalorijas ir svorio nepriaugtų. Taip organizme palaikoma homeostazė. Būsena, kai viskas dirba harmonijoje.


Šitai evoliucinei sistemai visiškai nusispjauti, kad jūs norite kaladėlių ant savo pilvo – jai svarbu egzistuoti ir išgyventi. Įdomu tai, kad kai esame ypač alkani, patiriame daugiau streso, mūsų „atlygio“ arba malonumo jausmas valgant padidėja. Ar esat kada pastebėję, kai išalkęs žmogus iš pasitenkinimo valgo užsimerkęs? Taip nutinka todėl, kad kūnui reikia energijos ir ją gavęs, jis signalizuoja jog maistas – skanus, tokiu būdu valgome daugiau tam, kad sukauptume daugiau energijos. Bandome „atsivalgyti“


Štai kodėl viršsvorį turėjusiems žmonės taip sunku palaikyti numestą riebalinę masę: jų leptino lygis dar nebūna visiškai prisitaikęs prie naujo „aš“ ir siunčia signalus į smegenis, norėdamas susigrąžinti jūsų „normalų“ svorį atgal: apkūnūs žmonės taip pat turi didesnį kiekį ir didesnės riebalines ląsteles – vadinasi, didesnis leptino kiekis. Priešingai negu žmonėms, kuriems sunku priaugti svorio. Pastarieji nejaučia alkio todėl, kad jų „normalus“ svoris yra mažesnis. Labai svarbu suprasti, kad vienas stipriausių ginklų, padedančių išlaikyti pasiektus rezultatus – aktyvumas, kasdienis sportas, vaikščiojimas ir kita prasminga veikla. Sėdėjimas ir pasyvumas vėl mus grąžina į būseną „ieškok maisto arba mirsi“.



Kodėl tuomet mes negalime tiesiog vartoti leptino ir taip reguliuoti savo alkio ? Puikus klausimas. Tai yra paaiškinama vienu būdu: kada mūsų kūne yra pakankamai leptino, papildomas jo kiekis cirkuliuoja mūsų kūne, bet nepasiekia smegenų. Tai reiškia, kad jo neįmanoma perpildyti. Smegenys tiesiog neaptinka didesnio hormonų kiekio. Tai dar viena priežastis, kodėl apkūniems žmonėms sunku numesti svorio: jų leptino kiekis aukštas, tačiau signalas smegenų nepasiekia.


Taigi, kas nutinka po tai, kai radome maisto ir pradedame jį vartoti ?


Vartojimo ciklas