Cukrus ir priklausomybė. Kas iš tiesų kaltas?

Daugiau negu 30% žmonių pasaulyje turi viršsvorio. Iš jų kiti 30% yra nutukę. Mokslininkai skaičiuoja, kad jeigu nutukimas plėsis panašiu tempu, greitai Amerikoje kas antras žmogus nešiosis su savimi sveikatai pavojingą riebalų sluoksnį. Dauguma žmonių kaltina cukrų, kiti – greitą maistą. Didelė dalis mokslininkų suskubo ieškoti tikrosios priežasties, deja ir jiems nepavyko rasti vienos: lengvai prieinamas greitas maistas, ypač gardūs produktai, per mažas fizinis aktyvumas, stresas, depresija, telefonai, 5G, juokauju, 5G tiesiog juokas:)


Jeigu paklausinėtumėt praeivių, tikrai rastumėt tokių, kurie sakys, jog angliavandeniai yra blogai, kad cukrus sukelia priklausomybę ir kad apskritai, maisto pramonė taip įsigudrino, jog pradėjo į duoną krauti visokius chemikalus. Nors kai kuriuose pareiškimuose yra tiesos, visgi nutukimo, pasyvumo ir depresijos priežastys yra daug sudėtingesnės ir slypi daug giliau, negu įmanoma pamatyti plika akimi.



Kas yra kaltas dėl viršsvorio, o gal kaltų reiktų ieškoti savyje, savo aplinkoje, kasdieniuose pasirinkimuose? O galbūt mes nieko negalime pakeisti ir tai tiesiog genetika? Visgi, šiandien netgi atsirado ir tokių judėjimų kaip HAES (healthy at every size), tokių mitybos būdų kaip veganizmas, karnivoriečiai, gyvačių dietos ir panašiai. Kur ritasi pasaulis ir kur dingo paprasti, kasdieniai veiksmai ir patarimai? Šiame straipsnyje būtent tai ir aptarsime: nuo priklausomybės cukrui, hiper-skanių maistų iki psichologinių ir aplinkos problemų. Nuo vertybinio pamato iki kasdienių pasirinkimų ir įpročių. Truputį kalbėsime ir apie tai, kokią įtaką turi genetika. Ar jūs pasiruošę?


Priklausomybė nuo cukraus


Įsivaizduokite situacija: vaikas negali užmigti naktį. Jis vis vartosi lovoje, prakaituoja ir sapnuoja kaip lipa į milžinišką cukraus kalną. Jį vejasi daržovės. Vaikas bando slėptis, jam nepavyksta, nes cukrus tirpsta ir galų gale iš šio baisaus košmaro jis nubunda, giliai kvėpuoja ir negali patikėti tuo, ką matė. Ryte jis krausto mamos piniginę, ieško kelių eurų tam, kad nusipirktų bent vieną mažą gabalėlį cukraus. Jį purto abstinencijos priepuolis, pamėlusios akys ir nevaldomas pyktis. Vaikas papuolė, jis – priklausomas nuo baltosios mirties. Pažįstama? Žinoma, kad ne.


Priklausomybė nuo cukraus aptarinėjama jau ilgą laiką, tačiau ar tai visiškai pagrįsti kaltinimai, ar galima sakyti, kad mes nutukome, nes aplinkui mus – vien cukrus?


1988 metai, Hoebel, tai vienas garsiausių tyrimų, kuris buvo atliktas patikrinti priklausomybę nuo cukraus. Ir jis buvo atliktas su graužikais. Na tai jau įtartina. Apžvelkime:


Trumpai tariant, pelėms buvo leista pasirinkti vartoti cukrumi prisotintą vandenį ar kokainą. Buvo pastebėta, kad mažieji graužikai mieliau rinkosi cukrų. Negana to, jų dopamino lygis vartojant kokainą išaugo tose smegenų dalyse, kuriose jis padidėja ir vartojant cukrų. Išvada buvo paprasta: dopamino išsiskyrimas gali būti lemiamas faktorius priklausomybėje nuo maisto. Taip, dopaminas yra atsakingas už malonumo jausmą, kurį mes patiriame, jis taip pat atsakingas už atlygio centrų aktyvumą mūsų smegenyse. Visgi, toks tyrimas turi savo trūkumų, vienas pagrindinių: jis atliktas ne su žmonėmis. Taikyti žmonėms tokią teoriją būtų labai drąsu. Graužikams neleidus vartoti jokio maisto 12-16 valandų ir tuomet leidus rinktis bet ką – ar maistą, ar neaiškų, baltos spalvos darinį, jie, žinoma, rinkosi maistą. Normalus išgyvenimo instinktas. Kam pelei svaigintis, jeigu ji gali mirti iš bado?


Hipotetiškai galime tiesiog įsivaizduoti, kokį poveikį turi heroinas ir kokį – cukrus. Niekada nesu matęs gatvėje gulinėjančių žmonių ir prašančių jiems duodi ko nors saldaus. Bet esu matęs daug žmonių, kurių gyvenimą sugriovė narkotikai.



Kita šio tyrimo pusė: kai graužikams buvo leista vartoti cukraus tada kada jie nori ir kiek nori – jie tai darė įprastu būdu – pasisotinę, tiesiog nustodavo valgyti. Toliau: jeigu į cukrų buvo įdedama kas nors, kas priverčia gyvūnėlius jaustis blogai – jie to nevartodavo. Negalėčiau pasakyti to paties apie narkotikus.


Mokslinėje literatūroje vis dar keliamas klausimas: tai cukrus gali sukelti priklausomybę ar ne? Vis tik, dauguma mokslininkų sutinka, kad įrodymų – per mažai, o pagrindinė idėja tokia: cukrus gali padėti sustiprinti troškimą valgyti tam tikrus maistus, bet tai daugiau yra derinys kelių ingredientų, kuriuos aptarsime – vėliau!


Vienas anekdotinis pastebėjimas pamąstymams: jeigu konkrečiai cukrus tikrai sukeltų priklausomybę, ar žmonės nevartotų jo saujomis tiesiai iš pakelio? Juk tada visi pirktų tik jį: kubeliais ar rudąjį, dėžėmis ar paletėmis, o ne ledus ar tortus, kuriuose iš tiesų daugiau riebalų negu cukraus. Kažkas čia ne taip, tiesa?



Maisto troškimas = priklausomybė?


Mokslinėje literatūroje, vieni tyrinėtojai bando įrodinėti, kad maistas gali sukelti tokią pačią priklausomybę, kiti gi – priešinasi ir sako, kad tai du skirtingi dalykai. Maisto troškimas ir priklausomybė nuo narkotikų skiriasi savo pasekmėmis, intensyvumu, dažnumu ir tai, kiek ilgai tai trunka: noras vartoti narkotikus auga nesuvaldomai, o štai persivalgymai nebūna tokie dažni ir nesukelia ypatingai sunkių pagyrių ar abstinencijos priepuolių. Perdėtas tam tikro maisto noras yra daugiau susijęs su aplinka, vertybėmis ir negalėjimu jo gauti. Paimkime kaip pavyzdį šokoladą: visi žino, koks jis skanus. Taigi, neleiskite šokolado valgyti tam žmogui, kuris jį mėgsta ir jis pradės jo norėti labiau – jis taps nepasiekiamas ir jo svarba išaugs. Bet jeigu ilgą laiką žmogus nusprendžia nevalgyti šokolado, mesti svorį ir tiesiog nelaikyti jo savo aplinkoje, o prioritizuoti baltyminį maistą ar daržoves – jis greit su tuo susitvarko. Greičiau negu žmogus, iš kurio visam laikui atimtumėt alkoholį arba švirkštą.


Dar 1939 metais mokslininkai patikrino ir kitą teoriją: kada cukrus pasidaro šlykštus?


Jie pastebėjo, kad didinant cukraus koncentraciją, graužikai mėgavosi vandeniu labiau, bet tik iki tam tikro lygio: kai cukraus būdavo per daug, jie tiesiog nustodavo vartoti tokį vandenį. Ar galima tą patį pasakyti apie narkotikus? Taip pat, visai nesenai buvo pastebėta, jog mūsų smegenys puikiai atsimena, koks maistas kažkada mus privertė jaustis blogai – tokio maisto skonis ir kvapas ilgam laikui išlieka galvoje ir vėliau jis mums kelia šleikštulį. Kiek kartų jums buvo blogą nuo alkoholio, tačiau vis prie jo grįždavote, galbūt net kitą ar tą pačią dieną? Pabandykite persivalgyti cukraus.


Bet kas gi vyksta, kodėl vis tik pelės mieliau rinkosi pasaldintą vandenį, negu įprastą, na, bent jau iki tam tikro lygio? Malonumas. Cukrus savaime nėra narkotikas ir nesukelia priklausomybės, bet tam tikruose maistuose, tai gali būti esminis ingredientas, kartu su dar keletą kitų. Prisiminkime vieno iš aukščiau minėtų tyrimų išvadą: dopamino išsiskyrimas arba tiesiog sukeliamas malonumas ir atlygis, gali sukelti priklausomybę nuo maisto. Čia ir apsistokime. Velnias slypi detalėse.


Malonumas, ypač didelis malonumas


Jeigu mes išimsime iš graužikų saldumo arba cukraus receptorius, jie bus atsparūs svorio prieaugiui gerdami saldintą vandenį. Logiška, jie nejaučia jokio skonio, jie negeria saldinto vandens. Bet jeigu mes į tą vandenį pridėsime riebalų – mažieji šio pasaulio gyventojai maloniai siurbčios tokį vandenį, nors ir nejaus cukraus. Taigi persivalgymas yra malonumo arba ypač skanaus maisto pasekmė, ne konkrečiai cukraus. Jeigu žmonės nesuvartos daugiau kalorijų negu jų kūnui reikia – jie puikiai galės deginti kūno riebalus net ir valgydami cukrų. Vadinasi, malonumas, kurį sukelia maistas arba tam tikrų priedų visuma yra problema.








Paprastas faktas: ypač malonūs arba hiper-gardūs ir atlyginantys maistai skatina mus persivalgyti ir tam tikra prasme pristabdo natūralų alkio pojūtį. Dar tiksliau kalbant, yra trys pagrindiniai kriterijai ir trys pagrindiniai ingredientai, kurie maistą padaro tokį: didelį kalorijų kiekį turintis maistas, ypač skanus ir atlyginantis ir lengvai prieinamas ir pigus, taip pat maistas, kuriame vyrauja angliavandeniai arba cukrus, riebalai ir druska. Žinoma, čia prisideda ir įvairūs skonio stiprikliai, išvaizda ir panašiai, bet pasilikime prie štai šių.


Visgi, kad ir kaip stipriai tokie maistai veiktų mūsų atlygio centrus, jie nesukelia priklausomybės, jie nesukelia abstinencijos priepuolių, bet tai turi panašumų. Tai ir padidina riziką persivalgyti tokių maistų. Tik didysis klausimas yra: ar tokie maistai yra nutukimo priežastis, ar tai tėra pasekmė mūsų kasdienio gyvenimo, padidėjusio streso lygio ir apskritai, normalaus gyvenimo ritmo neegzistavimo?


Nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos, mūsų populiacija pradėjo augintis nereikalinga riebalinį sluoksnį.


Nutukusių žmonių skaičius išaugo daugiau nei pusę milijardo. Buvo kaltinamas cukrus ir angliavandeniai, vėliau – riebalai. Šis karas truko ilgai, jis tęsiasi ir dabar. Vieni mokslininkai buvo nupirkti, kiti buvo nupirkti tų mokslininkų, kurie buvo nupirkti ir niekas taip nesuprato – kas yra kaltas dėl nutukimo? Visgi, žmonės, kurie kalba apie angliavandenių pavojų ir sieja nutukimą su coca-cola atsiradimu, taip pat tuo, kad į maistą buvo pradėtas dėti cukrus, atsirado sausi pusryčiai, šie žmonės pamiršo, kaip išaugo streso ir depresijos lygis pasaulyje.




Žmonės kasdien vartojo daugiau narkotikų negu įprastai, ant kiekvieno kampo pradėjo rastis greito maisto restoranai, reklamos, naktinės pamainos, sunkūs darbai arba darbo nebuvimas, nemiga, pakitęs gyvenimo ritmas, fizinės veiklos nebuvimas, naujos ligos ir pokarinis šokas – visa tai lėmė žmogaus norą palengvinti sau gyvenimą ir maisto gauti paprasčiau. Puiki to išeitis – greitmaistis arba šlamštmaistis, na arba tiesiog maistas, kurio lengva gauti, jis ypač malonus ir pakankamai pigus – tobulas derinys naujojo pasaulio žmogui. Taip, toks maistas paverčia valgymą ne fiziologiniu, bet psichologiniu dalykų, tai sukelia malonumą, o ne mus pasotina. Ir žmogus, peržengdamas šią alkio ribą, pradeda valgyti daugiau, negu reikia.


Mokslininkai sieja išaugusį norą persivalgyti ir su tuo, kad priešistoriniai žmonės neturėjo galimybės valgyti tiek daug ir kada tik panorėję – maistas buvo sunkiai gaunamas dalykas. Ir štai dabar, mūsų smegenims parodžius tokį paprastą ir greitą būdą gauti daug kalorijų, viskas pasikeitė: suveikė mūsų akmens amžiaus DNR, dalis, kuri liepa mums kaupti, nes maisto gali nelikti. Tik šiandieniniame pasaulyje mums negresia badas. Bent jau kolkas. Tačiau savo genetikoje mes vis dar nešiojamės senovės medžiotojų pėdsakus. Ir jeigu galime gauti maisto greit, daug su perdėtu kiekiu kalorijų – mes jį paimsime.






Štai kodėl šaldytuvas naktį, greito maisto restoranai arba kurjeriai, kurie pristato tą maistą, toks pavojingas dalykas: maistas, bet koks maistas ir bet kokiais kiekiais prieinamas VISUR ir VISADA.


Taip, vieni žmonės šio DNR turi daugiau, kiti – mažiau. Todėl kiekvienas individas skirtingai atsako į greitą maistą, cukrų ar kitus saldumynus. Jeigu negalite jiems atsispirti ir nustoti valgyti – jums tikriausiai atiteko akmens amžiaus DNR kodas.


Aišku, žmonės pamiršta ir kitą faktą – dar senovės Romos laikais, gyventojai namuose netgi neturėjo virtuvių, jie maistą pirkdavo turgavietėse ir netgi mėgavosi greitu maistu. Taip, toks maistas egzistavo jau prieš du tūkstančius metų, tik jis nebuvo toks gardus, savyje neturėjo tiek daug kalorijų ir jo neišvežiojo wolt, bolt ar kokia kita įmonė. Be to, žmonės buvo žymiai aktyvesni, daugiau bendraudavo, filosofuodavo ir, aišku, tiek daug nestresuodavo.


Dar vienas, dažnai naudojamas argumentas prieš cukrų – statistika.




Tačiau, jeigu pastebėsite – nuo 1998 cukraus suvartojimas Amerikoje pradėjo sparčiai mažėti, bet nutukimo lygis – ne! Tai reiškia, kad problema slypi daug giliau, negu mes matome.




Mokslininkai visai nesenai ryžosi ištirti, kiek ypač malonaus maisto produktų yra Pasaulyje?


Sąlyga buvo paprasta: jie stebėjo, kiek maiste yra pagrindinių ingredientų, kurie sukelia didelį pasitenkinimą ir jeigu jų efektas buvo didesnis negu paskirai kiekvieno – jis buvo laikomas ypač maloniu maistu. Na, pavyzdžiui, cukrus ir tortas: cukrus esantis torte daro daug didesnę įtaką mūsų smegenims, negu tiesiog cukrus. Buvo pastebėtos kelios pagrindinės kombinacijos: riebalų ir druskos (hot dogai, šoninė), cukrus ir riebalai, ir šiek tiek druskos (pyragai, pyragėliai), angliavandenių ir druskos (spragėsiai, krekeriai). Netgi 61% maistų, esančių Amerikos duomenų bazėje atitiko duotuosius kriterijus. Įdomu ir tai, kad ten buvo tokių produktų kaip: sumažinto cukraus, druskos ir riebalų kiekio arba net ir tokių, ant kurių pakelių buvo parašyta, kad jame nėra riebalų, druskos ar cukraus. Stebina, tiesa?


Ką visa tai reiškia? Aišku, reikia daugiau įrodymų ir griežtesnių kriterijų, norint įvertinti maistą, kaip labai skanų ar malonų. Kitas dalykas – reikia įvertinti ir kiek toks maistas iš tikrųjų kelia bėdų. Juk kiekvienas mūsų – individualus. Tyrimo pabaigoje buvo pastebėta, kad iš daugelio produktų, „gerieji“ liko tik žuvis, daržovės, kiaušiniai, vaisiai ir kelios mėsos rūšys. Mokslininkai yra pasiryžę pašalinti ypač malonius maistus iš mokyklų, valgyklų. Tiesą pasakius, tai jau vyksta. Ir taip, tam tikra prasme tai gerai – yra tyrimų rodančių, kad toks maistas gali pakenkti besivystančioms smegenims.


Tačiau kur slypi tikroji problema? Visgi, mano manymu, didžiausias blogis yra ne toks maistas, o tai, kokioje aplinkoje toks maistas atsidūrė.


O jis atsidūrė ypač palankioje aplinkoje: daugiau negu pusė pasaulio žmonių kažkada bandė laikytis dietos, praktiškai visi yra veikiami tobulų kūno linijų kulto, kiti gi – šaukia, jog yra veganai ir saugo mūsų planetą Žemę. Šiandieniniame pasaulyje kaip niekad daug depresijos susirgimų, savižudybių, patyčių ir kitokių socialinių ir psichologinių problemų. Kaip niekad lengva yra ką nors įžeisti, visi turi savo teises, niekas nežino savo pareigų, kaip niekad daug alkoholizmo, bedarbystės, nevilties ir apskritai, nuojautos, kad viskas eina šuniui ant uodegos.



Ir štai tokiame pasaulyje, tarsi ant lėkštutės atnešamas padėklas su ypač gardžiu mėsainiu. Jis tarsi šaukia tau į veidą: „nusiramink, suvalgyk mane ir pasijusi geriau“. Jis pataikė vietoje ir laiku. Žmonėms kaip niekad dabar reikia emocinės paramos, užuojautos ir nuoširdžių pokalbių. Galime trumpai pažvelgti ir į serialų sprogimą: šitoks pasirinkimas, nesustabdomas srautas ir mokslininkai jau dabar įtaria, kad lygiai taip pat kaip ypač malonus maistas, taip pat ir serialai, gali sukelti tam tikrą priklausomybę: emocinę priklausomybę. Pasibaigus mūsų mėgstamam serialui, mes išsiskiriam su juo tarsi su draugu. Ką daryti tokiame pasaulyje, kuriame mūsų aplinka ir psichologija daro daugiau žalos, negu naudos?


Na, žinoma, visų pirma – pakeisti savo aplinką ir padaryti ją kuo palankesnę sau. Ir vis tik, kad ir kiek mokslinių tyrimų mes beištrauktume ir pastebėtume, kad taip, laboratorijoje toks maistas sukelia tam tikrą neigiamą poveikį, šiandieniniame pasaulyje, gyvi pavyzdžiai rodo, kad greičiau ne maistas, o mūsų gyvenimo būdas priverčia rinktis ir valgyti tai, kas už kampo, o ne tai, kas gali būti pagaminta namuose. Ir šios dvi jėgos veikia tarpusavy: liūdesys – Mcdonald‘s, o gal nerimas? Bandelių rojus čia pat. Juk pastebėkite laimingus ir streso nepatiriančius žmones – ar jie atrodo nutukę? Ar atrodo, kad jie valgo tik dėl malonumo?



Malonumas vietoj sotumo ir kaip sau padėti


Štai čia slypi didysis skirtumas, didžioji paslaptis: žmonės, kurie patiria didžiulį stresą, galbūt turi psichologinių problemų, galbūt jie genetiškai labiau linkę į liūdesį ir silpnavališkumą, jie, valgydami, praleidžia momentą, kada fiziologiškai yra pasisotinę ir valgo toliau – už sotumo ribų. Taip nutinka dėl kelėtos priežasčių: jie renkasi daugiau ypač malonaus maisto, jų aplinkoje pilna dirgiklinių maistų, jie daugiau užkandžiauja, daugiau stresuoja, mažiau miega, tikriausiai, turi viršsvorio ir nesupratę esminių mitybos principų, badauja, o vėliau su kaupu grįžta į lygiai tą pačią situaciją. Tik šįkart dar labiau nusivylę ir praradę viltį.


Kaip to išvengti?


Kramtyti. Rimtai, pirma užduotis tiesiog sąmoningai kramtyti maistą ir kramtyti jį tol, kol tikrai pajusite skonį, o vėliau – pajutę sotumą, tiesiog sustokite ir garsiai pasakykite „aš jau sotus“. Nesvarbu, kad dar turėsite maisto, nesvarbu, kad jūsų smegenys jums sakys „valgyk, juk taip skanu“, svarbiausia tai, ką jūs jaučiate savo viduje – sotumą.


Kitas žingsnis būtų atsisakyti valgyti veikiant kažką – žiūrint televizorių arba žaidžiant žaidimus. Valgymas turi virsti ritualu. Lygiai taip, kaip bažnyčioje žmonės vengia telefonų, jūs valgydami venkite pašalinių veiksmų. Ritualas. Vėliau seka ir kiti žingsniai: pastovus apsipirkinėjimas, pastovus valgymo ritmas, suvokimas, kas yra kalorija ir kodėl riebalai dega, maisto gaminimas namuose, vaisių ir daržovių kiekio padidinimas, didesnis baltymų kiekis ir galų gale, vengimas ypač malonaus maisto. Bet jeigu šią situaciją apversime, dažna problema nėra nežinojimas, kaip valgyti, visi tą žino, bet nežinojimas, kaip aš jaučiuosi. Taigi dar vienas, papildomas ir labai svarbus žingsnis – psichologinė pagalba. Tai gali būti draugai, šeimos nariai, pažįstami arba, aišku, pats psichologas. Turėkite su kuo pasikalbėti apie iškilusias problemas arba išsikeltus, naujus tikslus. Turėkite žmonių, kurie jus palaiko, kurie jūsų nebaudžia ir neteisia už tai, kad kažko nepasiekiat. Nuoširdžiai su jais pasikalbėkite ir žingsnis po žingsnio judėkite laisvesnio gyvenimo link. Gyvenimo, kuriame stresas suvaldytas, o maistas išsirenkamas sąmoningai.


Mat didžioji dauguma žmonių ypač gardų maistą renkasi ne dėl to, kad nežino, o dėl to, kad jiems trūksta tam tikros formos meilės arba palaikymo, galbūt paprasto pokalbio. Taip pat, jiems trūksta ir pastovaus gyvenimo ritmo, pastovaus miego ir kasdienio fizinio aktyvumo. Kitaip tariant, jiems trūksta tai, kas nuobodu ir ne taip lengvai pasiekiama, bet tai vadinama rutina. Tai gyvenimas, kada mes sveikatą laikome svarbesniu dalyku už norą apsvaigti, tai kada mes žinome, kokios vertybės – tikrai vertingos, o kurių derėtų atsisakyti. Taigi, pradėję nuo savo vertybinio pamato, lipkite laipteliais į viršų ir po truputį dėliokite savo sveiko gyvenimo dėlionę.



Ypač malonus maistas mūsų aplinkoje


Taip. Cukrus savaime – nėra narkotikas. Maistas – nesukelia priklausomybės, bet gali padaryti įtaką mūsų alkio hormonams, mąstymui ar atlygio centrams. Aplinka ir emocinė būklė svarbi visų šių aspektų ir pasirinkimų dalis.


Venkite greito maisto, aprūpinkite save daržovėmis ir vaisiais, išsikelkite jums pasiekiamus tikslus. Kiekvienas juk puikiai save pažįstame, dėl to kiekvienam reikės įdėti skirtingą kiekį pastangų ir pakeisti skirtingą kiekį dalykų savo gyvenime.


Individualumas – taip pat neišvengiamas dalykas. Vienas žmogus bus linkęs persivalgyti dažniau, kitas – rečiau. Pavyzdžiui, aš negaliu suvalgyti daug greito maisto. Man tiesiog pasidaro bloga, negaliu valgyti be perstojo ir nemoku to daryti, todėl man taip sunku priaugti svorio. Tai man netgi sunkiau, negu jo atsikratyti: galėčiau nevalgyti visą dieną. Nuo pat mažens buvau aktyvus ir labai lieknas, tai, tikriausiai, lėmė mano genetika ir aplinka, kurioje gyvenau – kaimas, draugai kieme, aktyvūs žaidimai, ūkio darbai. Kiti gi, bus labiau linkę į nutukimą. Jeigu esate tas žmogus, kuris žino, jog jam sunku susivaldyti – pasirūpinkite savo aplinka: rinkitės daugiau užpildančių produktų ir sąmoningai atsisakykite tų, kurie jus verčia persivalgyti. Tai nereiškia niekada daugiau nebevalgyti picos, ne, tai reiškia žinoti, kada galite ją valgyti ir kiek. Ir netgi, kur. Pasiekę savo tikslo ir paaukoję tam tikrus dalykus, galite natūraliai juos grąžinti į savo gyvenimą. Yra tokių žmonių kaip aš – jie neturi problemų su viršsvorių, nes tiesiog daugiau juda ir persivalgymas jiems svetimas dalykas. Štai, judesys – viena svarbiausių detalių norintiems pakeisti savo gyvenimą.


Judesys – sveikatos šaltinis


Ne kartą minėtas faktas – daugiau negu 90% dietų yra nesėkmingos. Tai faktas. Ir taip yra todėl, kad žmonės neišlaiko numesto svorio daugiau negu kelis mėnesius po dietos. Daug faktorių galime išskirti šioje vietoje: per griežta dieta, dieta, kuri nebuvo pritaikyta būtent to žmogaus gyvenimo būdui, genetika, esminių principų nepaaiškinamas, tokių kaip kad sunaudojamų ir suvartojamų kalorijų kiekio skirtumas praktiškai yra pagrindinis dalykas, kodėl svoris krenta arba auga. Jeigu suvartojame per daug kalorijų dienos eigoje – svoris augs ir atvirkščiai.


O štai vienas tyrimas parodė, kad pastovus fizinis aktyvumas yra pagrindinis dalykas, kodėl žmonės išlaiko numestą svorį metus ir ilgiau: sportas padidina dietos efektyvumą net 70%. Ką tai reiškia? Tai reiškia pasikeitusį gyvenimo būdą – didesnį kasdienių žingsnių kiekį, sportas su svoriais, reguliarūs ištvermės pratimai. Netgi tokie smulkūs dalykai kaip laiptų pasirinkimas vietoj lifto, ėjimas į darbą, vietoj važiavimo taksi arba automobiliu. Žmonės, palaikydami pastovų fizinį aktyvumą (ir tai nereiškia vien sportą, tai reiškia tiesiog suvokti, kad reikia judėti), jie palaikė ir savo kūno svorį, optimizavo sveikatą, jautėsi daug geriau, žvaliau, susitvarkė jų gyvenimo ritmas.


Sporto nauda apskritai yra nežmoniškai didelė: nuo kaulų stiprinimo iki gliukozės kraujyje suvaldymo, nuo lėtesnio senėjimo, iki geresnės širdies veiklos. Aktyvus fizinis gyvenimas užtikrina aukštą gyvenimo kokybę. Tai vienintelis, patikrintas ir ištirtas sveikatos ir jaunystės šaltinis, kurį turime. Žmogus – adaptyvi būtybė. Jeigu mes ilgai nejudame – netenkame raumenų, lankstumo vikrumo, yra mūsų oda, greičiau sensta ląstelės. Sportuojame – ilgiau išliekame jauni, aktyviau kovojame su virusais, bakterijomis, kitomis ligomis. Didesnis raumeninės masės turėjimas padeda lengviau įveikti tokias ligas kaip vėžys, gripas, įvairūs augliai. O štai pasivaikščiojimas po valgio – sureguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.



Vadinasi, jeigu ką nors dar galite pakeisti savo gyvenimą, tai pastoviai sportuoti. Ir nereikia tiek jau daug – pakanka valandos per dieną ar kelių valandų bent tris kartus per savaitę, kad pajaustumėt skirtumą.


Atsakomybė


Paskutinis ir labai trumpas mūsų gyvenimo aspektas: atsakomybė už savo pasirinkimus. Kasdien girdime, kaip žmonės kaltina angliavandenius, cukrų ar riebalus, kasdien girdim ir kaltinimus skirtingoms dietoms ir skirtingiems dietologams. Iš kur tokie kaltinimai atsiranda? Na, kaip jau sužinojome – cukrus priklausomybės nesukelia, ypač skanūs maistai gali mus atvesti prie lengvesnio persivalgymo, bet kas dėl to kaltas? Mano galva, žmonės per dažnai kaltina ir per retai pripažįsta, kad jie patys daro tokius pasirinkimus. Juk net ir prasčiausias dietologas ar mažai apie mitybą išmanantis žmogus žino, kad norint numesti svorio, reikia tiesiog mažiau valgyti? Mes aukščiau aptarėme, kas trukdo pasiekti tokio tikslo ir taip, sakyti žmogui „tiesiog valgyk mažiau“ yra klaidinga ir netgi amoralu: mes nežinome, kokie sunkumai užklupo jo gyvenimą. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus turėtų suvokti savo pasirinkimų kainą ir suvokti, kad vieni – atves jį prie tikslų, o štai kiti – pasodins jį į nevilties kalėjimą. Kartais atsakomybės pasirinkimas yra viskas, ko reikia, kad žmogui pasisektų: suvalgiau per daug – nieko tokio, pasistengsiu kitąkart. Nenuėjau sportuoti – kaltas ne autobusas, o mano pasirinkimas ten neiti. Gebėjimas brandžiai priimti sprendimus išlaisvina žmogų ir leidžia jam rinktis tai, kas jam geriausia.


Šiuolaikinis pasaulis


Šiuolaikinis pasaulis pavojingas ne savo išore, bet savo vidumi: mūsų protai ir mintys kaip niekad lengvai pažeidžiami. O štai jeigu jaučiamės silpnai, ieškome lengviausių išeičių: galbūt greitų dietų, neveikiančių papildų, kiti – ypač skanaus maisto, serialų. Kiekvienas skirtingai skandiname savo neviltį. Tačiau kartais pakanka šį bei tą pakeisti, galbūt vieną mažą detalę, kad variklis veiktų efektyviau. Kartais užtenka tiesiog nusipirkti daržovių vietoj greito maisto sumuštinio, kartais pakanka sau sąmoningai priminti, jog esame sotūs, kartais tereikia išmokti kramtyti ar kasdien išeiti pasivaikščioti: kiekvienas mūsų atras savo būdą, kaip pakeisti savo kasdienybę, sveikesnio gyvenimo link. Mes galime sumažinti stresą: paruoškime aplinką, kuri palanki mums, priimkite tinkamus sprendimus ir jokie žmogaus sukurti ypač skanūs maistai nebus pavojingi. Galbūt kartais reikia nustoti kaltinti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pasirinkimus? Sąmoningam ir savo vertybes puoselėjančiam žmogui, tai nėra problema. Tokie žmonės netgi drąsiai gali sau leisti retkarčiais išgerti vyno taurę ar suvalgyti dėžę ledų, bet jie žino, kas visgi jų gyvenime svarbiausia ir jie visada grįžta į normalias vėžes, taip ir nelikę priklausomi nei nuo cukraus, nei nuo greito maisto.


Praktiški patarimai:


- Lėtai kramtykite ir pajuskite skonį, sotumą

- Valgymą paverskite ritualu

- Pastoviai apsipirkinėkite

- Turėkite tikslų valgymo skaičių per dieną

- Skaičiuokite kalorijas ir jas veskite į programėlę

- Kas rytą sverkitės

- Sportuokite bent du – trys kartus per savaitę

- Venkite maistų, kurie jus verčia persivalgyti

- Sutvarkykite savo aplinką taip, kad joje neliktų pagundų

- Išsikelkite tikslius, aiškus, realistiškus tikslus.


Nori Treniruotis su Milo Training?

Esate naujokas sporto salėje? Ar Galbūt pažengęs, bet nebžinote kaip dar galite tobulėti? Norite priaugti raumenų ar pagerinti pratimų atlikimo techniką, o gal daugiau sužinoti apie maistą? - Užpildykite trumpą anketą ir Milo komanda susisieks su Jumis arba parašykite mums info@milotraining.lt


Kartu parinksime optimaliausią planą Jūsų tikslų link.

Jei konkrečiai žinote ko norite, galite išsirinkti vieną iš siūlomų paslaugų

Jūsų, Milo Training

"Pastovumas yra raktas"




Peržiūrų: 204Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską