Cukrus ir priklausomybė. Kas iš tiesų kaltas?

Daugiau negu 30% žmonių pasaulyje turi viršsvorio. Iš jų kiti 30% yra nutukę. Mokslininkai skaičiuoja, kad jeigu nutukimas plėsis panašiu tempu, greitai Amerikoje kas antras žmogus nešiosis su savimi sveikatai pavojingą riebalų sluoksnį. Dauguma žmonių kaltina cukrų, kiti – greitą maistą. Didelė dalis mokslininkų suskubo ieškoti tikrosios priežasties, deja ir jiems nepavyko rasti vienos: lengvai prieinamas greitas maistas, ypač gardūs produktai, per mažas fizinis aktyvumas, stresas, depresija, telefonai, 5G, juokauju, 5G tiesiog juokas:)


Jeigu paklausinėtumėt praeivių, tikrai rastumėt tokių, kurie sakys, jog angliavandeniai yra blogai, kad cukrus sukelia priklausomybę ir kad apskritai, maisto pramonė taip įsigudrino, jog pradėjo į duoną krauti visokius chemikalus. Nors kai kuriuose pareiškimuose yra tiesos, visgi nutukimo, pasyvumo ir depresijos priežastys yra daug sudėtingesnės ir slypi daug giliau, negu įmanoma pamatyti plika akimi.



Kas yra kaltas dėl viršsvorio, o gal kaltų reiktų ieškoti savyje, savo aplinkoje, kasdieniuose pasirinkimuose? O galbūt mes nieko negalime pakeisti ir tai tiesiog genetika? Visgi, šiandien netgi atsirado ir tokių judėjimų kaip HAES (healthy at every size), tokių mitybos būdų kaip veganizmas, karnivoriečiai, gyvačių dietos ir panašiai. Kur ritasi pasaulis ir kur dingo paprasti, kasdieniai veiksmai ir patarimai? Šiame straipsnyje būtent tai ir aptarsime: nuo priklausomybės cukrui, hiper-skanių maistų iki psichologinių ir aplinkos problemų. Nuo vertybinio pamato iki kasdienių pasirinkimų ir įpročių. Truputį kalbėsime ir apie tai, kokią įtaką turi genetika. Ar jūs pasiruošę?


Priklausomybė nuo cukraus


Įsivaizduokite situacija: vaikas negali užmigti naktį. Jis vis vartosi lovoje, prakaituoja ir sapnuoja kaip lipa į milžinišką cukraus kalną. Jį vejasi daržovės. Vaikas bando slėptis, jam nepavyksta, nes cukrus tirpsta ir galų gale iš šio baisaus košmaro jis nubunda, giliai kvėpuoja ir negali patikėti tuo, ką matė. Ryte jis krausto mamos piniginę, ieško kelių eurų tam, kad nusipirktų bent vieną mažą gabalėlį cukraus. Jį purto abstinencijos priepuolis, pamėlusios akys ir nevaldomas pyktis. Vaikas papuolė, jis – priklausomas nuo baltosios mirties. Pažįstama? Žinoma, kad ne.


Priklausomybė nuo cukraus aptarinėjama jau ilgą laiką, tačiau ar tai visiškai pagrįsti kaltinimai, ar galima sakyti, kad mes nutukome, nes aplinkui mus – vien cukrus?


1988 metai, Hoebel, tai vienas garsiausių tyrimų, kuris buvo atliktas patikrinti priklausomybę nuo cukraus. Ir jis buvo atliktas su graužikais. Na tai jau įtartina. Apžvelkime:


Trumpai tariant, pelėms buvo leista pasirinkti vartoti cukrumi prisotintą vandenį ar kokainą. Buvo pastebėta, kad mažieji graužikai mieliau rinkosi cukrų. Negana to, jų dopamino lygis vartojant kokainą išaugo tose smegenų dalyse, kuriose jis padidėja ir vartojant cukrų. Išvada buvo paprasta: dopamino išsiskyrimas gali būti lemiamas faktorius priklausomybėje nuo maisto. Taip, dopaminas yra atsakingas už malonumo jausmą, kurį mes patiriame, jis taip pat atsakingas už atlygio centrų aktyvumą mūsų smegenyse. Visgi, toks tyrimas turi savo trūkumų, vienas pagrindinių: jis atliktas ne su žmonėmis. Taikyti žmonėms tokią teoriją būtų labai drąsu. Graužikams neleidus vartoti jokio maisto 12-16 valandų ir tuomet leidus rinktis bet ką – ar maistą, ar neaiškų, baltos spalvos darinį, jie, žinoma, rinkosi maistą. Normalus išgyvenimo instinktas. Kam pelei svaigintis, jeigu ji gali mirti iš bado?


Hipotetiškai galime tiesiog įsivaizduoti, kokį poveikį turi heroinas ir kokį – cukrus. Niekada nesu matęs gatvėje gulinėjančių žmonių ir prašančių jiems duodi ko nors saldaus. Bet esu matęs daug žmonių, kurių gyvenimą sugriovė narkotikai.



Kita šio tyrimo pusė: kai graužikams buvo leista vartoti cukraus tada kada jie nori ir kiek nori – jie tai darė įprastu būdu – pasisotinę, tiesiog nustodavo valgyti. Toliau: jeigu į cukrų buvo įdedama kas nors, kas priverčia gyvūnėlius jaustis blogai – jie to nevartodavo. Negalėčiau pasakyti to paties apie narkotikus.


Mokslinėje literatūroje vis dar keliamas klausimas: tai cukrus gali sukelti priklausomybę ar ne? Vis tik, dauguma mokslininkų sutinka, kad įrodymų – per mažai, o pagrindinė idėja tokia: cukrus gali padėti sustiprinti troškimą valgyti tam tikrus maistus, bet tai daugiau yra derinys kelių ingredientų, kuriuos aptarsime – vėliau!


Vienas anekdotinis pastebėjimas pamąstymams: jeigu konkrečiai cukrus tikrai sukeltų priklausomybę, ar žmonės nevartotų jo saujomis tiesiai iš pakelio? Juk tada visi pirktų tik jį: kubeliais ar rudąjį, dėžėmis ar paletėmis, o ne ledus ar tortus, kuriuose iš tiesų daugiau riebalų negu cukraus. Kažkas čia ne taip, tiesa?



Maisto troškimas = priklausomybė?


Mokslinėje literatūroje, vieni tyrinėtojai bando įrodinėti, kad maistas gali sukelti tokią pačią priklausomybę, kiti gi – priešinasi ir sako, kad tai du skirtingi dalykai. Maisto troškimas ir priklausomybė nuo narkotikų skiriasi savo pasekmėmis, intensyvumu, dažnumu ir tai, kiek ilgai tai trunka: noras vartoti narkotikus auga nesuvaldomai, o štai persivalgymai nebūna tokie dažni ir nesukelia ypatingai sunkių pagyrių ar abstinencijos priepuolių. Perdėtas tam tikro maisto noras yra daugiau susijęs su aplinka, vertybėmis ir negalėjimu jo gauti. Paimkime kaip pavyzdį šokoladą: visi žino, koks jis skanus. Taigi, neleiskite šokolado valgyti tam žmogui, kuris jį mėgsta ir jis pradės jo norėti labiau – jis taps nepasiekiamas ir jo svarba išaugs. Bet jeigu ilgą laiką žmogus nusprendžia nevalgyti šokolado, mesti svorį ir tiesiog nelaikyti jo savo aplinkoje, o prioritizuoti baltyminį maistą ar daržoves – jis greit su tuo susitvarko. Greičiau negu žmogus, iš kurio visam laikui atimtumėt alkoholį arba švirkštą.


Dar 1939 metais