Įpročių formavimo pagrindai.


Visi nori kažką pasiekti. Vieni nori laimėti olimpines varžybas, kiti – tiesiog numesti keletą kilogramų. Ir lygiai tie patys visi galvoja, kad užtenka norėti. Tačiau, kažkas su noru yra negerai. Aš nesu sutikęs žmogaus, kuris sakytų, kad labai nenori numesti svorio, bet esu sutikęs šimtus, kurie nori, bet taip to niekada ir nepadaro. Ir aš supratau vieną labai svarbų dalyką: noras savaime nėra veiksmas, o be veikimo nebus rezultato. O štai veikimas yra kasdienis ir nuolatinis darbas. O kasdienį darbą sudaro įpročiai. Vadinasi, ne nuo norų priklauso mūsų pasiekimai (nors, žinoma, norėti reikia), tačiau nuo kasdienio indėlio į tą norą, kuris yra išreikštas veiksmais. Ir jeigu dabar negalite pasiekti kažko, ko geidžiate, peržvelkite savo veiksmus: ten slypi paslaptis. Juk jei norite slidinėti, nevažiuojate į Havajus ? Veiksmas neatitinka tikslų. Tai dažniausia žmonių klaida.


Gyvendami savo gyvenimus, per ilgą laiką mes užtarnaujame ir prikaupiame ne tik daiktų, bet ir įvairių, kasdienų veiksmų. Veiksmų, kuriuos nejučiomis kartojame. Vienas įdomus tyrimas atskleidė, kad apie 40% visų mūsų atliekamų užduočių – automatinės. Tereikia įsivaizduoti, jeigu visą šią automatiką mes galėtume paversti naudingą sau.


Visi mes skirtingi ir automatizuotų veiksmų sąrašas bus vis kitoks, priklausomai nuo žmogaus. Tad pradžių pradžia yra surašyti kiekvienos dienos veiksmus tiksliai ir aiškiai, vienas po kito ant popieriaus lapo ar savo užrašuose. Kitas būdas tai pateikti matomoje vietoje: nusipirkti rašomąją lentą (ne tą žalią iš mokyklos, aišku) ir ten išdėlioti visą savo dieną. Nepagrąžintą, tokią kokia ji yra nuo atsibudimo iki užmigimo.


Kodėl gi tai gali būti svarbu? Na, priežasčių yra daug, tačiau viena iš jų – žmogus linkęs fantazuoti, prisigalvoti, jog darytų vieną ar kitą dalyką, bet tai amžinai lieka jo galvoje. Faktai visuomet žmogų grąžina ant žemės. Surašę visą savo dieną ir aiškiai matydami, kaip ji išsidėlioja valanda po valandos, matysite, ką galite pakeisti: ką išbraukti, o ką iškeisti į kitą įprotį.


Labai svarbu suprasti, kad didžiausia klaida, kurią žmogus gali padaryti braukdamas ir taisydamas savo dieną: pradėti nuo per didelių pokyčių. Visi skubės pakeisti savo miego ciklą, skubės drastiškai pakeisti savo mitybą, norės vienu metu pradėti bėgioti ir sportuoti penkis kartus per savaitę. Tai neįmanoma. Nuvyliau, tiesa? Daugiausiai mes galime vienu metu pakeisti du, galbūt tris MAŽUS dalykus savo gyvenime. Lygiai taip pat, kaip užtrukote suformuoti dabar atliekamus veiksmus, jūs dvigubai tiek užtruksite juos dekonstruoti ir sukonstruoti naujus.


Tinkamas laikas, tinkama vieta.


Atsiradau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Visi žino šį pasakymą. Čia juo apibūdinkime naują įprotį: tinkamas laikas ir tinkama vieta yra labai svarbus dalykas, norintiems pakeisti savo išbalansuotą gyvenimo rutiną. (Kiti įpročių specialistai tai vadina dviejų įpročių jungimu į vieną). Dabar įsivaizduokime, kad jūs nevalgote pusryčių, tačiau baisiai norite pradėti. Jūs tai užfiksavote savo sudarytame sąraše. Tačiau, ką jūs veikiate prieš pusryčius? Tarkim, jūs žiūrite žinias ir toks procesas trunka apie penkiolika minučių. O jeigu jūs pagalvotumėte: kol žiūriu žinias (nes jums patinka tai daryti), aš pasigaminsiu pusryčius. Paprasta, tiesa? O galbūt jūs norite pradėti skaityti ir neturite tam laiko ? Na, tuomet jūs galite pradėti klausytis audio knygų sporto salėje, kol atliekate kardio pratimus. Dviejų įpročių jungimas į vieną yra puikus būdas tuo, kad jis užtikrina, jog naujam veiksmui jau yra paruoštas tinkamas laikas ir tinkama vieta.


Motyvacija – muilo burbulas.


Dauguma, perskaitę pusę šio straipsnio, pagalvos sau: „bet aš neturiu motyvacijos, neturiu tam noro“. Labai gerai. Motyvacija yra pervertintas dalykas. Visi mano, kad veiksmas prasideda nuo motyvacijos, lygiai taip, kaip visi mano, kad įpročiai neturi nieko bendro su rezultatais. Tačiau veiksmas prasideda nuo aplinkos, kuri motyvuoja. Yra toks pasakymas: „jeigu šaldytuve yra tortas, jis bus suvalgytas“, primena Niutono dėsnį, pritaikytą mitybai, ar ne? Pradžioje straipsnio, kalbėjome apie tai, kokie svarbūs yra kasdieniai veiksmai. O mūsų aplinka atsimuša kaip veidrodžio atspindys ir tampa mūsų veiksmais. Kitaip tariant: jeigu nematau, aš to nedarau, jeigu mano aplinka yra palanki veikimui – aš tai veikiu.


Ne kartą esat matę kaip filmuose žmonės šalia savo lovos, ant staliuko palieka knygą ir tuomet nueina miegoti. Knyga tinkamoje aplinkoje tampa veiksmu ir ją norisi skaityti. Nes ką gi daugiau veikti prieš miegą? Nebent žiūrėti televizorių. O jeigu televizorių išneščiau į kitą kambarį? Ir telefoną palikčiau krauti svetainėje. Bet kaip žadintuvas, paklausite. Tokį galima įsigyti parduotuvėje. Tai reiškia, kad sukurdami optimalią aplinką, mes veikiame automatiškai. Ir nėra nei vieno pakeitimo, kurio negalėtumėt atlikti čia ir dabar. Tereikia veikti. Mes tampame saldumynų mėgėjais ne todėl, kad juos taip mėgstame, bet todėl, kad pastoviai juos perkame ir jie amžinai čia, mūsų akiratyje. Jeigu mes turime tikslų, susijusių su svorio metimu, mes turėtume sąmoningai parduotuvėse vengti prekių, kurios gali pakeisti mūsų veiksmus. Netgi sąmoningai vengti ir aplenkti saldainių skyrių. Čia į pagalbą galime pasitelkti prefrontalinį korteksą, ir priminti sau savo ilgalaikius tikslus. „Aš sotus, aš pataupysiu ir valgysiu namie, aš turiu tikslų ir vardan jų neaukosiu kelių kąsnių“. Kitaip tariant: kurkite aplinką, kuri kuria jūsų veiksmus. Bandydami veikti aplinkoje, kurioje veiksmai bejėgiai, jūs nuvilsite save ir vėl pradėsite ieškoti greitų sprendimų. Aplinkos ir veiksmų kūrimas yra ilgas darbas, kuris prasideda nuo sąrašo ir tęsiasi iki pat jūsų tikslų pasiekimo.



Kartą atliktas tyrimas nustebino savo rezultatais: viena bendrovė norėjo, kad jų darbuotojai gertų mažiau kaloringų gėrimų ir pakeistų juos į vandenį. Nieko nesakę ir neįspėję, jie savo valgykloje ant kiekvieno kampo pridėliojo vandens buteliukų. Žmonės, išsirinkę maistą, praeidami griebdavo vandenį, nes jis buvo jų akiratyje. Vandens pardavimo kiekis išaugo apie 30%.


Ant savo virtuvės stalo pastatę vaisius, nejučiomis pradėsite juos valgyti. Pašalinę iš savo namų dirgiklius (maistus, kurie iškart sukelia norą užkandžiauti), net nepajusite, kaip pradedate valgyti daugiau daržovių: paruoškite savo aplinką taip, kad ji tarnautų jums. Nuo mažiausių, iki didžiausių pakeitimų.


Savitvarda arba valia (baisingai nemėgstu, kai žmonės viską stato „ant valios“) taip pat yra iliuzija. Jau dabar žinoma, kad valia tam tikra prasme yra raumuo. Tačiau jis daugiau įgimtas negu įgytas. Todėl remtis vien tik ja būtų pavojinga: vieni mūsų yra linkę būti labiau valingi, kiti – mažiau. Lengviausias būdas užtikrinti „valingumą“ yra sukurti aplinką, kurioje nebūtų pagundų, prieš tai gyvavusių žalingų įpročių. Reikia būtinai paminėti ir tai, kad didžioji dauguma bijo pakeisti savo aplinką, nes: save ir savo tapatybę asocijuoja su ta aplinka ir todėl kad bijo prarasti tai, kas ten buvo užtarnauta. Dažniausiai tai yra draugai. Mes bijom būti atstumti. Tačiau pakeitę savo aplinką, pakeisime savo įpročius ir neišvengiamai kai kurie žmonės pradės mūsų vengti: jeigu mesite rūkyti, pradėsite sportuoti. Nereikia to bijoti. Visuomet galima atrasti aukso vidurį ir sutarti, kad galite susitikti pažaisti stalo žaidimų, jūs tiesiog skanausite namuose pagamintu limonadu. O gal vieną, kitą kartą saikingai, žiūrėdami futbolą, kartu išgersite alaus (futbolas – aplinka, alus – veiksmas).


Taip, aplinkos pakeitimas reikalauja aukų, tačiau jis taip pat atveria kelius naujiems dalykams, naujoms bendravimo formoms: jeigu į mūsų gyvenimą nebūtų atėjęs internetas, mes niekada nebūtume galėję straipsniais dalintis tiesiog per orą. Ir iš pradžių visiems tai atrodė kaip baisus dalykas. Dabar gi tai – neatsiejama gyvenimo dalis.